Griebi šakes ir varai

Jei kažkiek sekate žaidimų mediją galbūt praėjo prieš beveik mėnesiuką pro jūsiškę ausį žinios apie naują Ian Bogost straipsnį. Jeigu ne – pamėginsiu pats trumpai nušviesti. Žymus žaidimų akademikas, kritikas ir Cow Clicker kūrėjas aukštesnių nei įprasta antakių leidinyje “The Atlantic” stuktelėjo straipsnį pavadinimu “Video Games Are Better Without Stories”, apie katrą nuomonę išsakė beveik visi kada nors žaidę žaidimus, dirbę su žaidimais, dirbę po žaidimais, ar buvoję kažkur netoli kompiuterinių žaidimų ganymosi vietų. Na arba bent jau taip galėjo pasirodyti.

Norėjau, kai ką “ant karštųjų” parašyti ir aš, bet galiausiai nusprendžiau, jog išmintingiau turbūt būtų palaukti, aprimti ir leisti netekėti nuomonių nuotekoms, o ne šokti iš karto ant orkestro karietos. Apie tai iš dalies ir yra šita rašliava.

Kur kas įdomesnis nei pats straipsnis (katras greičiau vertintinas kaip diskusijas sukeliantis, bet ne ypač konkretus hipotetinis pasvarstymas su pačiu kategoriškiausiu pavadinimu) man pasirodė visų plačiųjų internetų reakciją į tai kas buvo pasakyta. Taip, su kitais pasauliais bendraujantis ir įsisėnujusiu prakaitu smirdantis GamerGate “judėjimas” būtų gal nesąžiningas ir neadekvatus palyginimas. Bet toks pamištelėjęs blizgesys akyse ir nevisai suprantamas pykčio proveržis sugražino kaip kokį déjà vu tą metą kai beprakuntantys troliukai sužinojo kas yra “Feminist Frequency” ir Anita Sarkeesian.

what-remains-of-edith-finch.jpg

Ir nors šįkart nuo Ian Bogost kliuvo kaip tik dažnai savo požiūromis liberalesniems istorija sunkiems (story heavy) žaidimams, tokiems kaip “Gone Home” ar “What Remains of Edith Finch?”, naujai užputusio žaidėjų segmento reakcija verčia svarstyti – kas gi tokio yra su žaidimais, kad jų kritika geba užsukti keistai tulžingas reakcijas tarp šios medijos auditorijų? Tai vat kevirtoje pastraipoje galiausiai ir priėjome tai, apie ką aš norėjau pasidalintis savo pasvaičiojimais. Manau, kad replės glūdi šiose priežastyse (o iš tikrųjų tai tenorėjau pasidalinti trimis tangentiškai susijusiais mini rentukais).

Niekaip nemirštantis “mes” prieš “juos” sindromas

Žiauriai geras reikalas yra prasidėjus bet kokiai žaidimų kritikos temai svarstyti kokia jauna medija yra kompiuteriniai žaidimai ir kaip ji dėl to yra dar nesuprasta ir tinkamai neįvertinta tamsiųjų masių. Dar gerai taip kalbant nutaisyti tokia patronizuojančią šypsenėlę, kad vat pats tai jau labai gerai suprantat reikalo esmę, o visi kiti turi džiaugsmingai priimti jūsų siūlomą išminties perlą.  Nors teisybė greičiau yra ta, kad taip postringaujantysis su šita “jaunos medijos” problema grumiasi jau 20+ metų, dar nuo tada kai dėrėdavosi su mama kokiu grafiku ir kokiomis aplinkybėmis yra ok žaisti “tuos žaidimus”, o ne į baseiną eiti ar kieme kamuolį tvatyti. Teesie taip kaip prieš seniai taip ir dabar – visi kas į žaidimus žiūrėjo kitaip buvo neapšviesti nesusipratėliai. Visi kas ne su mumis, tas prieš mus. Mama neduoda žaisti nes nesupranta žaidimų, draugai šaiposi iš žaidimų, nes jie nežino žaidimų kaip žinau juos aš, žurnalistas rašantis apie žaidimų skatinamą agresiją yra irgi žaidimais neapšviestas grafomanas.

Šitiek laiko gynus jauną mediją nuo piktųjų svaidomų daržan akmenų, kartais tikrų, kartais nelabai, o kartais pačių ypač sureikšmintų, automatiškai įsijungia gynybiniai refleksai, o akis užlieja raudonis, vos tik Ian Bogostas (arba greičiausiai klikų trokštantis “The Atlantic” redaktorius) pradeda raityti specialiai provokuojančią antraštę. Arba mes juos arba jie mus. Griebi šakes ir varai.

Augimas interneto laikais

Vienok, netgi jei negalima visų problemų nurašyti kompiuterinių žaidimų kaip medijos jaunystei, reikia sutikti, kad žaidimai kaip medija brendo ir bręsta kiek kitokioje aplinkoje nei, tarkim, muzikos industrija, kino pramonė arba televizijos verslas. Ar galėtumėte įsivaizduoti jog Holivudo prodiuseris, studija ar režiesierius matytų reikalą pateikti atsaką į tuo metu jų auditoriją apsėdusią temą ar vyraujančią nuomonę? Kompiuterinių žaidimų kūrėjai tuo tarpu yra kur kas labiau vieši, pasirengę piarinti iš peties arba netgi didžiuojasi savo pačių pasiekiamumu. O tai reiškia, kad jie nuolat kalbasi su žaidėjais, teisinasi, atsakinėja, diskutuoja, aiškina ir aiškinasi.

Taigi galbūt nebūtų klaidinga sakyti, kad taip dėmesiu lepinami kompiuterinių žaidimų žaidėjai mėgsta manyti žinantys kaip yra gaminama dešra ir įsivaizduoja laikantys industriją už trumpo pavadėlio savo 18 paragrafų reddito postais ar į kovą kviečiančias asmeninio blogo manifestais katruos perskaito daugiau botų, nei organinių akių (opa, ironija).

Man atrodo, kad turint tai omenyje nestrečas būtų sakyti, kad nors kažkiek geriau matomi editorialai yra vertinami kaip tekstai kelsiantys bangas visoje medijoje ir versiantys žaidimų kūrėjus skubotai šaukti “Akurat!” betrinant visą kuriamo žaidimo istoriją. O kas gi kitas pastatys šitus teoretikus į vietą, jei ne nepailstantis interneto komentarų karžygis? Griebi šakes ir varai.

635855830364428898.jpeg

Iš žaidimų kylanti tapatybė

Bet labiausiai kertinis iš visų akmenų privalo glūdėti kažkur pačiame žaidimo veiksme ir šios medijos galioje formuoti žaidėjo tapatybę. Tebūnie tai mano nuomonė, tačiau tas laikas, kurį entuziastingas žaidėjas gali be paliovos merkti į pabaigos neturinčius šūterius, aupenvorldus, mėmorpėgus ir debatus apie ploniausius loro niuansus yra daugel kartų didesnis, nei tai ką į savo pomėgį sudeda kieti sinefilai, ištikimi kokios tai muzikos grupės fanatai ar  televizijos serialo konvencijos dalyviai. Tavo mėgiamiausio režisieriaus filmai susižiūri, tavo mėgiamiausia grupė daro pertraukas tarp savo koncertinių turų, bet kaunterstraikas niekad nemiega, vorkraftas neturi “game over” ekrano. Ir dar pridėkite prie viso to dalyvavimo žaidžiant galią įtraukti žaidėją į pasaulį, apie kurią rašyt jau banalu ir nemadinga.

“Mes esame video žaidimų kultūrakažkada be saviironijos šaukė pirmieji GameOn plakatai, susireikšminę ir patys pasiklydę tarp sąvokų, kaip šitos “kultūros” produktą tesugebantys išspausti kokią skystą nuobodžiausiomis klišėmis aplipintą maikutę. Tai, ką mes žaidžiame netikėtai ir nepastebėjimai tapo tuo kuo mes esame, o išsibezdėję žaidimų memai tapo “kultūra” ir vertybėmis. Štai taip ilgai besistebeilyjant sau į bambą, palengva bedeginant tiltus į kultūrinį meinstrymą ir susiformuoja atmetimo reakcijos kai labiau meinstryminis leidinys bando parodyti pirštu į dabartinį žaidimu “status quo”. Šventą įžadą skaityti tik antraštes, bet ne turinį davę interneto riteriai šoka ginti “vertibių”. Kai tavo paties kultūra ir tapatybė pavojuje per daug negalvoji. Tik griebi šakes ir varai.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s