Kam tabletę, kam piliulę. Sausis – Kovas. [Pandemic: Legacy AAR]

Jei nežinot kas čia yra, siūlau pradėti nuo intro posto.

pirma_pergale.jpg

Pandemic: Legacy kampanija yra suskirstyta į 12 mėnesių. Vienas mėnuo – 1 arba 2 partijos. Laimėjai pirmąją – žaidi kitą mėnėsį, pralošei – žaidi antrą partiją tame pačiame mėnesyje. Jei jau taip nutiko, kad pralošei ir antrąją – esi prievarta pervelkamas į sekantį mėnesį nepaisant visiško susimovimo kaip koks antrus metus toje pačioje klasėje prasimokęs moksleivis, kurio mokytojos galvoje sukasi mintys “krienai su juo” rašant 4 vietoje 3 į dienyną. Pagal šią struktūrą ir rašiau įvykių reportažą. Prededame nuo pirmų trijų mėnesių.

Sausis

Sužaidę ir prapylę pirmąjį apšilimo žaidimą kimbam į tikrąjį daiktą. Sausio pradžia gana panaši į įprastą Pandemic žaidimą, tačiau jau šio žaidimo viduryje – pirmasis curveballas. Turint sekančių dviejų mėnesių patirtį, galiu pasakyti, kad tai kol kas didžiausias “įvykis” pirmajame metų ketvirtyje. Pati labiausiai paplitusi liga ant žaidimo lentos mutuoja (šiam ir ateinantiems žaidimams). Tatai pasireiškė trimis punktais: ją gydyti arba kitais žodžiais tariant – kontroliuoti juos paplitimą pasaulyje siekiant laimėti laiko kol bus išrasti vaistai – tampa dvigubai sunkiau; vaistų tai ligai išrasti tampa neįmanoma; na o pergalei atatinkamai reikalingi tik trys išrasti vaistai (vietoj keturių). Turint omenyje, kad šita mutacija, katrą žaidimo kortelės insistina vadinti “C0da” (žinai, kad taip labiau moksliškai būtų), nutinka su pačia labiausiai paplitusia liga – vidutiniškai prasta situacija staigiai patampa “nu-labai-jau-nekažką” ir iki žaidimo galo tenka kapanotis pilnom kelnėmis streso. Kuomet jau maždaug matėsi kelias į pergalę, įvyksta dar pora nemalonių grandinių reakcijų, kuomet vienas miestas apkrėčia kitą, ir mums tiesiog nebeužtenka ėjimų iki žaidimo galo. Dar 10 min. tiesiog bandant rasti nors kokį nors vilties šiaudą ir viskas – kapituliuojam, pats pirmas Legacy žaidimas praloštas, o pietryčių azijoje ir Indokinijoje pasėtos sėklos ateities sufakapinimui lipdukų pavidalu.

Antras žaidimas vyksta kur kas sklandžiau. Iš dalies dėl to, kad ta sunkiai gydomoji liga nebetaip smarkiai paplitus, nes naujas žaidimas = naujas setupas. Iš kitos dalies dėl to, kad praeitą kartą gavom visokių apgreidų ir pasigerinimų jau turėdami omenyje ko laukti sekančiam žaidime. Laimim gana patogiai, su atsarga.

Vasaris

Vasario mėnesio “įvykis” – mutavusiosios “C0da” ligos nebegalima gydyti  tradiciniais metodais išvis (tik visokiomis mandromis kortelėmis, jei pavyksta jas gauti) vietoj to gauname galimybė miestuose įvesti karatiną, kurį bent jau aš pats įsivaizduoju kaip inovatorišką idėja pasodinti piktas moteriškes su kiaušais oro uostose prie saugumo patikros, kurios seka kostinčius ir šliurpsinčius ir grubiai nurodinėja jiems niekur nekeliauti. Karantinavimas (kaip išsiaiškiname žaidimo eigoje) tampa ne tik vieninteliu būdu kontroliuoti mutavusiąją ligą, bet ir labai neblogu būdu kontroliuoti su kitomis ligomis kylančius keblimantus. Kartu su šita nauja mechanika atsiranda ir naujas veikėjas – karantino specialistė Džasmin, kuri pasirodo yra buvusi mūsų researcher veikėjos bendradarbė (čia mes jau patys taip įdomiai sugalvojom) ir jos abi gauna super-besisinergizuojanti relationship-special-powerį, susijusį su palengvintu kortų perdavinėjimu (kuris gale kovo vis dar atrodo OP). Nešini šitų dviejų naujų mechanikų skriste perskrendam šitą mėnėsį ir pirmą kartą visiškai išnaikinam ligą.

Kovasimg_20161011_191818

Kovas prasideda tuo, kad prie komandos prisijungia Džasmin brolis Chosė, kuris specializuojasi visokių centrų statymu. Aišku, centrus statyti neįdomu, jei gali rinktis tik iš vieno, tad Chosė išranda karines bazes, kurios palengvina susisiekimą jam ir jo draugeliams (t.y. specialiai pažymėtiems vekėjams). Daugiau biurokratijos žaidime – daugiau problemų. Nuo šio mėnesio pradžios norint laimėti reikia įgyvendinti ne vieną užduotį (išrasti vaistus nuo 3 ligų), bet ir dar vieną papildomą (pastatyti 6 karines bazes arba išnaikinti vieną ligą, pasirinktinai).

Apsiginklavę naujais apgreidais ir papildoma sinergija tarp veikėjų mėnesio pradžioje jaučiamės gana patogiai. Tačiau, papildomų karinių bazių statyba pasirodo reikalaujanti daugiau rizikos nei atrodė iš pradžių. Jū si, esminis Pandemic galvosūkis, iššūkis ir paniava kyla iš įtampos tarp dviejų pagrindinių žaidėjų veikimo krypčių – gydyti žmones ir išradinėti vaistus. Žmonių gydymas laimi gyvybiškai svarbaus laiko ir atitolina pralaimėjimą, tačiau ėjimai bet kokiu atveju yra ne begaliniai ir visvien reikia galvoti apie vaistų išradimą. Vaistų išradimas savo ruožtu reikalauja koordinacijos tarp žaidėjų ir laiko, laiko, kuris galėtų būti praleistas gydant žmonės ir atitolinant apokalipsę. Papildoma pergalės sąlyga (tokia kaip karinės bazės) į šitą delikatų ying-yang balansą įveda naują, trečios spalvos klecką. Aišku, visos žaidimo dalys visvien tarpusavyje susiję, tad bent jau teoriškai galima antrąja, papildoma, pergalės sąlyga naudotis kaip laipteliu pasiekti pirmąją. Na bet…

Naujų žaidimo elementų šviežumas padaro savo ir pirmąją kovo partiją mes plojamės veidu į tą naują laiptelį labai neoriai, vietoj to, kad ant jo užlipti. Viena problema Pietų Amerikoje sukelia kitą, tada viskas vos per kelis ėjimus eskaluojasi į Ispaniškojo gripo proporcijų klasterfaką ir įvykio vietose nėra nieko kas laimėtų šiek tiek laiko reikalingo pergalei. Su tokia švinktelėjusia Pietų Amerika baigiame žaidimą pralaimėjimu.

Antroji partija kovo mėnesį praeina kur kas geriau. Fortūna pasišypso mums leisdama gan anksti išnaikinti vieną iš ligų, tad tiek gydymas, tiek vaistų paieška tampa lengvesnė, nes nebereikia vienu metu žongliruoti tokiu dideliu kiekiu degančių deglų. Sėkmė, šampanas ir high-fives visur aplink.

Tl;dr

It tikrųjų pirmasis kampanijos ketvirtis kol kas primena kokį nedidelį ekspanšioniuką už 10 dolerių – pora kortelių, pora detalių, porą kartono gabaliukų. Pajusti kažkokio tvirtesnio ryšio su veikėjais kol kas nepavyko. Galbūt dėl to, kad norisi imti vis naujus veikėjus, išbandyti kaip jie veikia. “Pagedusios” vietos žemėlapyje irgi nėra labai įdomios, nes kitą žaidimą dėl naujo setupo jos jau tampa nebeaktualios. Visą žaidimo sudėtingumą balansuoja tarpusavyje rezonuojantys veiksniai – vieną partiją prisideda naujos nepažįstamos mechanikos, dėl kurių rasti efektyvius ėjimus tampa sunkiau, po pergalės sumažėja ėjimų ir special kortų kiekiai – taip duodama žaidėjams per snapą. Tačiau kitą partiją, po pralaimėjimo, viskas būna jau kur kas labiau pažįstama, daugiau apgreidų, ėjimų, kortų, o kuomet visa tai susideda atrodo, kad esi šiek tiek tempiamas už rankos kertant finišo liniją.

Nedidelis nusivylimukas. Laikom čiūrikus,  kad žaidimas dar tik įsibėgėja ir žaidžiam toliau.

Nuoroda į visus postus šioje serijoje.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s